Turizmas 

Turistinę programą  suvyniojom ir užkasėm 2 metrus į  žemę, nes per 5 metus neatsirado  nė vieno norinčio keliauti. .


                                                                                         

Solovecų salos Baltojoje jūroje - pasaulinio masto arhitektūrinis paminklas.

Solovecų arhipelagą sudaro šešios viena šalia kitos didelės salos. Pati didžiausia iš jų – 246,9 kvadratiniai kilometrai. Auščiausia vieta, vienuolių pavadinta Golgotos kalnu – iškilusi 200 metrų virš jūros. Nuo salos aukštumų atsiveria fantastinis vaizdas į Baltosios jūros panoramą Turbūt salų grožis paskatino vienuolius įsikurti, o įlgainiui ir pastatyti iš akmens tvirtovę
Tai vienolynų kompleksas pradėtas statyti daugiau kaip prieš 600 metų ir apjuostas galinga gynybine siena, pagal rusišką tradiciją vadinamas Kremliumi.
Vien gynybinės sienos su bokštais ilgis - 1084 metrai, storis apačioje - 6 m., aukštis nuo 8 iki 11 metrų. Siena, kaip ir kiti pastatai sumūryti iš akmenų, kai kurie iš jų sveria 6 - 7 tonas, o šventų vartų arką perdengiančio akmens ilgis - virš 5 metrų. Kitų pastatų dydis taippat įspūdingas.
Vienuolynuose ir dabar gyvena vienuoliai, vyksta pamaldos. Saloje dar yra botanikos sodas, ir taip vadinami "Seidai" - Saamų šventų akmekų labirintas pastatytas daug tūkstančių metų atgal, daug kitų objektų...
Pakrantėse apie salas vandenyje auga daugybė povandeninių augalų. Plaukiant apie salas, per skaidrų vandenį dugne matosi besiplaiktantys nuo vandens srovių įvairiausių spalvų jūros augalai. Žymiausias iš jų – laminarija, arba kitaip vadinami “jūros kopūstai” Įdomu tai, kad jų sudėtyje, kaip ir žmogaus kraujuje, yra tie patys 32 cheminiai elementai. . Norint pasigrožėti salos vaizdais ir apžiūrėti vienuolynus, būtinos 2 - 3 dienos. Be to, reikalingas geras fotoaparatas ir atsarginės filmutės.

Laivas iš Belomorsko į Solovecų salas išvyksta kasdien 9 val. ryte, kelionės trukmė 2,5 val.
Iš turistų salos prieplaukoje imamas nedidelis mokestis, ten pat galima nusisamdyti gidą, apsistoti viešbutyje, arba vakare laivu grįžti į Belomorską.

Petroglifai

    Karelijos  territorijos  apgyvendinimas  žmonėmis  prasidėjo  traukiantis ledynams,  prieš  10  tūks. metų.
 III  tūkstantmetyje  prieš  m. e.  Vigo  upės  deltoje   gyveno   akmens   amžiaus  žmonės. 
Niekas  apie  tai  ir  nežinotų,  jei  ne    išlikę  jų  piešiniai,  iškalti  akmenyse.  Tai  atvaizdai  briedžių,  elnių,  paukščių,  žuvų,  valtys,  slidininkai  su  ietimis.   Iškaltos  ir  ištisos  medžioklių arba sekso  scenos.   
    Manoma,  kad  jie  buvo  skirti  ritualinėms  apeigoms.  "Zalavruga" - taip  vadinasi  vietovė,  kur  aptikta didelė     petroglifų  grupė.   Tai   1  ha.  aikštė     miške,   šalia   upės   senvagės  kranto.  Nugludinta  plokščia  uola  dengia visą  aikštę.   Keli  stambūs  kvadratinės  formos  akmenys   aikštėje  dar  labiau  pabrėžia  jos  paskirtį.  
Kita  vietovė  - "Besovi  sledki"  turi  dar  daugiau  piešinių  ir  apdengta  stogu.

Belomor - kanalas

    Vienas iš grandiozinių statinių tarybinės sistemos aušroje, praradęs savo reikšmę saulėlydyje.
Dabar per dieną kanalu praeina 1 - 2 laivai. Įspūdingiausiai atrodo šliuzai ir jų įranga.
Žiūrint į 2 m. storio 10 m. akščio ir 100 m. ilgio betonines šliuzo sienas, apima šiurpas.Pirminės šliuzų sienos buvo iš rastų.
Visa "mehanizacija" statant šliuzus buvo tik kastuvai ir karučiai + tūkstančiai kalinių, užkasti netoliese. Taippat unikalus pakeliamas geležinkelio tiltas per kanalą šalia Belomorsko. Visame pasaulyje žinomi tik trys tokie tiltai.

Upė  "Niuhčia",  "Osudareva  doroga",  ežeras  "Pulozero

    1702 metais Rusijos caras  Petras I  davė  nurodymą  iš  Baltosios  jūros  į  Onegos  ežerą  pergabenti  2  laivus.    Vadovaujant  seržantui   Ščepotevui,  suvaryti   vietiniai   gyventojai   210 km.  ilgio  kelią    4  mėnesių   bėgyje  per  miškus  ir  pelkes     nutiesė  ir  pavadino  "Osudareva doroga".  
   Keliu  buvo  praridenti  2  fregatai,  pražygiavo  4  tūkst.  kareivių  ir  dėka  to  rusai  užkariavo  dabartinį  Sankt - Peterburgą. 
Po  to  dar daug  metų  juo  naudojosi  vietiniai  gyventojai.   

 3  metus  dirbusi  arheologinė  ekspedicija  rado   kelio  fragmentus.  Neblogai    matosi  dalis  proskynos  su  kelio  sankasa  prie  "Niuhčios"  upės,    stovyklų   liekanos  prie  "Patrikeevo"  ežerų  ir  kit.  
 Kelio  apžiūrą  tikslinga  sieti  su    žvejyba   upėje.   Upė  Niuhčia  srauni,  su  akmenuotais  dideliais  slenksčiais,   liepos  mėnesį  ja  eina  į  nerštą  siomgos (lašišos).
  Kita  kelio  dalis  baigiasi  ties  "Sumos" upės  paskutiniais  slenksčiais. Toliau  eina  rami  3 km.  upės  atkarpa  ir    "Pulozero"  ežeras.  Plaukiant  valtimi  atsiveria  puikūs  gamtovaizdžiai,  neblogai  kimba  stambūs  ešeriai  ir  lydekos.

Į PUSLAPIO PRADŽIĄ