Karelija

 Apie Karelijoa gamtos grožį jau daug kur aprašyta, todėl  didesnį dėmesį  skirsime praktiniams patarimams, kurie tikrai pravers atvykstantiems i šią šalį.
Karelija - ežerų kraštas,  žemėlapis tiesiog mėlynuoja nuo  tūkstančių ežerų ir ežerėlių. Bet  neturėkite vilties privažiuoti prie jų kur tik panorėsite. Laikai, kada buvo kertamas miškas ir tiesiami keliai  jau seniai praeityje. Dabar tie keliai apaugę krūmais, o tiltai supuvę ir sugriuvę. Skirtingai negu Lietuvoje, labai nedaug vietų, kur įmanoma privažiuoti prie vandens telkinių. Tas, su galimu privažiavimu vietas žino vietiniai "bičai" kurie su mielu noru apšvarins Jūsų automašiną per išmuštą langą.

 Dėl  uodų  perspėti  lietuvių  nereikia,    atvežama  aerozolių  ar  tepalo  dukart  daugiau  negu  būtina.  Kitas  dalykas,  kad  yra  vietos  kur  uodų  begalės,  net  savo  reikalu  nueiti   yra   problema,  o  kitur  gali  dieną  ramiausiai  degintis  saulėje.  Tokiu  atveju  labai  praverčia mūsų  medžioklės  ūkio  jėgerių  patirtis.
 Net  vieta  stovyklai  parenkama  taip,  kad  ir  norėdamas  gaisro  nesukelsi.  Dėl  to  paties    nepatariame  Karelijoje  apsistoti  bet  kur.  

     Karelijoje, skirtingai nuo mūsų "civilizuoto- ratuoto" krašto  gali  miškų    žvyrkeliais  važiuoti    dešimtis  kilometrų  ir  nesutiksi  nei  mašinų,  nei  žmonių.  Tačiau  tas atsipalaidavimas gali brangiai kainuoti...  
Bet kada   iš  už  posūkio   priešais   dideliu  greičiu gali  išlėkti  motociklas  su  priekaba.   Kaip  paprastai  retas  blaivus.  Ir  vargas  lietuviui,  jei  neužteko  vietos  ar  nespėjo  pasukti  į  šoną.   
     
    Kita  tema - tai  žvejybos  įrankiai.   Lietuvoje nedaug   kas  begaudo  lydekas  lydekine  meškere.
 Karelijoje - tai  viena  iš  "pelningiausių"  priemonių.    O  smulkmės  jaukui  visad  prigaudysi  paprasta  meškere.
 Dar  vienas  geras  "perspėjimas" -  neverta  vežtis  elektros  žūklės  įrankius - jie  čia  neveikia.  Vanduo visur  švarus,  praktiškai  distiliatas, o  kaip  žinoma,  distiliuotas  vanduo  nelaidus  elektros  srovei. 
   Be  kita  ko,  važiuojant  į  Kareliją  neužmirškite  lietpalčio  ir  guminių  batų. 
 Žibintuvėlis  nereikalingas,  vidurnaktį  galima  laisvai  skaityti  laikraščius. 
  Antroje  vasaros  pusėje  atsiranda  nauja  karta  musyčių.  Jos  ant tiek  mažos,  kad  vos  akimis  įžiūriamos,  bet  su  dantimis.  Jei  palapinėje  bus  šviesu  -  jos  patyliukais  kandžiosis  ir  net  nesuprasit  kodėl  neimanoma  užmigti.  Tamsoje  jos  ramios.

  Grybai  Karelijoje  tokie  patys kaip ir Lietuvoje,  daugiausia  raudonviršių.  Masinio  pasirodymo  metu  (nuo  liepos vidurio)  jani  beržynai  iš  tolo  raudonuoja.  Rugpjūtyje  pasirodo    ir  kitos  grybų  rūšys
  Be to, liepos  viduryje  prinoksta  tekšės -  viena  iš  vertingiausių  Karelijos  uogų. Mėnesio  pabaigoje  pasirodo  mėlynės,  rugpiūčio  gale - bruknės.   Spanguolės  renkamos  nuo  rugsėjo  pradžios. 

Belomorsko rajonas - teritorija, istorija, gyventojai

Rajono teritorijos ilgis - 210km., o bendras žemės plotas - 12,9 tūkstančių kv. km. Jame telkšo virš 40 stambių ežerų ir tūkstančiai ežeriukų, prateka 10 upių.
Pajūrio linijos ilgis - 100km.
Pirmieji gyventojai šiose vietose pasirodė 6 tūkst. metų prieš mūsų erą. Iš viso rajome užfiksuota 200 senovinių gyvenviečių su turtingiausiu arheologiniu kompleksu - "Zalavruga", "Erpin Pudas", "Besovi Sledki", turinčiais apie 2 tūkst. akmenyse iškaltų piešinių.
XIII - XV amžiuje prasidėjusi slavų ekspansija ištirpino savyje paskutinius etninius gyventojus - Saamus ir Karelus. Rašytiniuose šaltiniuose nuo 1419m. minima Vigo upės žiotyse išsidėsčiusi gyvenvietė "Soroka". 
Iš jos 1429 m. išvyko į Solovecų salas Baltojoje jūroje du vienuoliai - Savvatijus ir Germanas, vėliau tapę tų salų vienuolyno pradininkais.
1702 metais Rusijos caras Petras I nuo Niuhčios kaimo per miškus ir pelkes paklojo 180 verstų kelią, kad galėtų pratemti du fregatus (laivus) , kurių dėka ir buvo užkariautas dabartinis Sankt - Peterburgas.
O 1931 - 1933 metais Stalinas per 20 mėnesių pastatė 227 km. ilgio Belomor -kanalą ir "nušluostė " Petrui I nosį. Ir pagal mastelius, ir pagal pražudytų žmonių skaičių.
Kaimas Soroka 1938 metais valdžios nurodymu buvo pavadintas Belomorsku ir jam suteiktas miesto statusas.
Tarybiniais laikais miestas augo, pastatytos didžiulės lentpiūvės, du uostai, keletas smulkesnių imonių. Pagrindinė veikla rajone buvo miškų kirtimas. Vidutiniškai per dieną rajone iškirsdavo apie 7 tūkstančius kubų medienos.
1988m. prasidėjus  Gorbačiovo "perestroikai" visa tai žlugo, ir liko tik kelios smulkias įmonėles.
Belomorskas išsidėstęs salose, didelės upės "Vig" deltoje. Visas miestas sujungtas tiltais, per nugludintas uolas upė protakomis šniokšdama teka į jūrą.
Nežiūrint į skambų pavadinimą miestas dabar turi tik apie 15 tūkstančių gyventojų (iš viso rajone - 27 tūkst.). Vidutinis gyventojų tankumas - 0,47 žmogaus į 1 kvadratinį kilometrą.
Iš caro laikų išlikę senoviniuose pajūrio kaimuose pomorai sudaro nežymią gyventojų dalį. Dauguma - tai tarybiniais laikais atvykę rusai, ukrainiečiai, baltarusiai.
Nežiūrint į gana didelį gyventojų suvartojamo alkoholio kiekį, miesto gatvėse ramu. Turbūt gyvenimas šiaurėje daro žmones santūriais, o gal ir alkoholis daro atranką...
Kita teigiama ypatybė - nėra automobilių vagysčių. Priežastis paprasta, kelias tarp gyvenviečių vienas , nuo jo nenuvažiuosi, nes aplink miškas, aukštapelkės ir vėl miškas, miškas...
Dar vienas įdomus miesto bruožas - didelė galybė gatvėmis bėgiojančių šunų. Bet negirdėti, kad jie ką nors būtų apkandžioję.